sumigzti

sumìgzti intr. 1. Ėr susinarplioti, surigzti, sudrikti (apie siūlus, javus): Siūlai taip surizgę sumìzgę, kad negali nei galo rasti Trg. Javai sumìzgę, t. y. susipainioję J. Sumìzgusios avižos, kad nė nupjaut negali Vl. Sumìzgęs raštas KII316. | prk.: Šitie žodžiai taip sumizgę savo reikšme su kitais mūsų kalbos žodžiais, čia pažymėtais, jog neskiriame jų nuo tų žodžių nė rašyba J.Jabl. Kuo žmogus augi didesnis, tuo labiau gimtinės vaizdas sumyzga su tolimesnėmis vietomis Vr. Kai žiūri į raides be akinių, viskas sumìzgę (susilieję), i gana Jrb. 2. susipainioti, susiklaipyti: Sumìzgo kojos, susisuko, susipainiojo J. Dviračio ratas sumìzgo, ir įvažiavau į ravą Grk. | refl.: Susimìzgo kojos einant, t. y. susibrido J. 3. staiga suvizgėti: Regėjau lapę pušelynaityj, ale tik sumìzgo – nespėjau nei iššaut Vrn. 4. sumišti, sutrikti: Visai sumizgaũ, stačiai nežinau, kas veikią Rs. Sumìzgęs žmogus, kurs nieko iš tikrųjų nedaro: pradeda vieną, tuoj imasi už kito, ką bedarydamas užsimiršta J.Jabl. Kad ir mokytas, ale kelis sykius bekalbėdamas sumìzgo Vdžg. Kai muni pamatė, ta taip sumizgo Brs. Jis sumizgo ir nieko neatsakė rš. Galva sumìzgo J. 5. Vl ištižti, susmukti: Kai jis ne visai sumizgęs vaikas, jam nebus sunku [dirbti] Bsg. Kas tau, ka tu šiandie toks sumìzgęs? Gs. 6. apsiniaukti, suniukti: Sumìzgęs oras Pc. 7. suvargti, sunegaluoti: Liežuvis sumìzgo bekalbant, t. y. susilpo J. Širdis man sumìzgo, kad ir valgyti nenoriu J. Ta galva sumìzgusi bė[ra] toki Šts. Įsirūpinęs esu, sumìzgusi muno širdis Šts. \ migzti; išmigzti; numigzti; pramigzti; sumigzti